16 November 2014, Roberto Henke, Kultūrnamis
Review (lt)

Heiner Goebbels „Max Black“: teatras ne tik elitui

Absoliučiai nežinojau kur einu. Jei Robert Henke (kaip „Monolake“) esu klausęs New Yorke, Vilniuje ir Berlyne tai spektaklį „Max Black“ te žinojau kaip skirtą teatro elitui. Ir vien pradžia buvo nestandartinė – startavo jis nė nesugūžėjus tam elitui į salę – rodės, kad vyksta soundchekas, kol visi sėdiniuojasi į savo ložes. Scenoje buvo surikiuota visa scenografinė ekipuotė – cheminiai indai, archaiškos gergždinčios ofisinės kėdės, Leonardo Da Vinci menantis medinis pianino grojimo aparatas, tušti akvariumai su paukščių iškamšomis juose ir t.t. ir pan. Žodžiu, bardakas. Bei seniokas Andre Wilmsas (kuris atliko solo vaidmenį spektaklyje) kažką po nosei burbuliuojantis prancūziškai, kas buvo verčiama subtitrų pagalba Dramos Teatro lubų viršuje. Ir štai pagaliau visi susėda, palengva nugesinamos šviesos ir prasideda TEATRAS. Apie, iš pažiūros, 60 ar 70 metų amžiaus ir žila barzda pasidabinęs Andre Wilmsas su ant scenos esančiais aparatais ir savo balsu išdarinėjo ką nori. Mačiau ne vieną kilpinį performancą, kada balso ar instrumento vienas taktas yra atkartojamas ir suremiksuojamas esamu laiku, tačiau kaip tą darė šveicaras man iki šiol yra paslaptis. Nesimatė prie jo anei jokio pritaisyto mikrofono, ar tokio tipo pasirodymui būtinų gausybės pedalų, tačiau viskas vyko taip kaip tokiam pasirodymui priklauso. Be to viską lydėjo šviesų šokis, pirotechnikos efektai ir net deginamo sieros laužo kvapas, ko pasėkoje susirinkusieji galėjo pasijausti it kokioje chemijos eksperimentų salėje. Tiesa, ką visu tuo norėjo maestro perteikt ar pasakyt – neįtin gavosi suprasti, mat tai ką jis šnekėjo tvarkinga prancūziška kalba (per minėtus lietuviškus subtitrus) buvo itin abstraktu ir be tiesioginės išvestinės. Nors kalbėta ir deklamuota buvo itin daug. Kita vertus, gal ir ne buvo tai (pagauti prasmę t.y. kampą) svarbu, mat garsas ir vaizdo teatrališkumas buvo itin skvarbūs tiek garsiškai, tiek vizuališkai. Tad apibendrintai galima teigti, jog „Gaida“ yra daugiau negu jėga. Nemačiau tų visų „ne pagrindinių išstojimų“ (tuo leidau pasimėgauti Joriui) beigi neteko garbės išgirsti P. Glasso legendomis apipinto šou (į jį varė Sydas, kuris dar ir gavo maestro autografą ant vinilo), tačiau kiti du koziriniai performancai – drąsiai figūruoja tarp dešimties geriausių 2014 metų kult.inių muzikinių vyksmų.

http://www.kult.lt/gaida-xxiv-roberto-henke-kosmine-odiseja-ir-max-black-elito-teatras-33-dalis/
on: Max Black (Music Theatre)